8 605 99998 | Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

„Geležinio kardo“ šešėlis

Vytautas ŽEMAITIS. Lygiai dvi savaitės praėjo nuo tarptautinių NATO pratybų „Geležinis kardas 2016“, vykusių  Švenčionių rajono ir Jonavos rajono Ruklos poligonuose. Švenčionių poligone vykusioje pratybų uždarymo ceremonijoje dalyvavo prezidentė Dalia Grybauskaitė. Rukloje „kariavę“ amerikiečiai, rumunai ir lietuvių rezervo karių batalionas, kuriame buvo nemažas būrys marijampoliečių, tokio dėmesio nesulaukė. Tiesa, juos aplankė žurnalistai, portale delfi.lt paskelbtas pasakojimas, kuriame cituojami rezervistai. Vienas jų, pavyzdžiui, džiaugėsi galintis dalyvauti mokymuose ir prisiminti „kario duonos“ skonį.

Tačiau kai kurie bataliono kariai nepanoro susitikti su respublikinės žiniasklaidos atstovais. Nes nesidžiaugė galimybe dalyvauti mokymuose. Ir ko čia džiaugtis, kai maždaug trečdalis jų paskutines pratybų dienas dėl sveikatos problemų leido ne poligone, o kareivinėse, kurias atstojo didžiulė, šilta palapinė. Kodėl? Apie tai  jie pasakojo šių eilučių autoriui, dėl suprantamų priežasčių prašydami nenurodyti jų asmenybių. Tą ir darau, visus pasakojančius apie pratybas vadindamas vienu Vyteniu Nekunigaikščiu.

Rukla vietoje Kauno

Viskas prasidėjo nuo gydymo įstaigos: gavę kvietimą atvykti į Marijampolės Karo prievolės ir komplektavimo poskyrį, iš čia rezervistai buvo nukreipti į Kauno karo ligoninę tikrintis sveikatos. „Ten nuvykome autobusu. Sveikata tikrinta konvejeriu, kaip kiekvienoje valdiškoje kontoroje,- pasakoja Vytenis. - Tačiau net konvejeris nespėjo visų aptarnauti, kai kam prireikė papildomų tyrimų. Dėl jų rezervistai vyko kitą dieną“.

Paaiškėjus medikų diagnozei – visi sveiki, marijampoliečiams buvo pareikšta, kad jie mokymams vyksta į Kauną, Puskarininkių mokyklą. Tačiau autobusas nuvežė į Ruklą. „Kad dalyvausime tarptautinėse pratybose, sužinojome tik  atvykę“, - teigia V. Nekunigaikštis.

Šuo ir policininkai

Atvyko rezervistai 9.30 val., o apsigyveno didžiulėje palapinėje, talpinančioje daugiau kaip 100 karių, tik 22 valandą. Per tą laiką daug ką patyrė – ne tik persirengė, valgė .„Maistas kareivinių valgykloje puikus“, - pastebi pašnekovas.

Labiausiai marijampoliečiams įstrigo... krata. Atitinkamai dresuotas šuo apuostė atvykusiųjų mantą, ieškodamas kvaišalų, alkoholio, buvo tikrinamas kiekvieno rezervisto blaivumas. Po to karo policininkai, lyg nepasitikėdami šunimi, kiekvienam liepė iškraustyti viską po daiktelį. „Iškratė kaip ZONOJE“,- kalbėjo Vytenis, turėdamas omenyje ne karo (karinę) zoną, o tą, kurią puikiai žino Marijampolės gyventojai - aptvertą galinga tvora su sargybos bokšteliais.

Nesenstanti teorija

Pirmąją mokymų savaitę rezervistams rengti teorijos užsiėmimai. Karininkai supažindino  su ginklais – tais pačiais, kuriais naudotis Vytenis Nekunigaikštis išmoko dar tarnaudamas, prieš penkiolika-šešiolika metų. Atvykusieji taip pat mokyti taktikos, maskavimosi ir kitų „gudrybių“. Mokslai, prasidėdavę po pusryčių, kartais tęsdavosi po vakarienės. „Matyt, mums per savaitę siekta išdėstyti mėnesio kursą “, - kalba Vytenis.

Po to rezervistams priklausė dvi savaitės Ruklos poligono miškuose ir laukuose. „Rytą išvyksti, vakare grįžti. Atveždavo į poligoną arba karšto maisto, arba sausų davinių“, - pasakoja V. Nekunigaikštis, kuriam labiausiai į atmintį įstrigo dvi paros, paskutinę pratybų savaitę ištisai leistos laukuose ir miške. 

Šaudyti... be šovinių

„Įsirengėme stovyklą miške. Naktis, vaikšto patruliai, aplink išsidėstė užsimaskavę kariai – turėjo  vyrauti mirtina tyla, kad tik „priešai“ – juos vaidino amerikiečių ir rumunų kariai, „nesuostų“, kur mes, - tęsia pasakojimą Vytenis. - Gal ir „nesuostų“, jei ne visą naktį garsiai ūžęs elektros generatorius. Matyt, vadams buvo šalta arba elektros reikėjo. O gal mūsų viršininkai nebuvo išklausę paskaitų apie maskavimąsi“.

Su „priešais“ pora trejetu sakinių persimetė tik keli rezervistai, mat laukuose jie vieni į kitus pašaudydavo ir tiek. Tiesa, daugiausiai šaudydavo amerikiečiai, nes lietuviams buvo išduodama mažai šovinių, pasitaikė, kad jų rezervistai visai negaudavo. „Tada pagal instrukciją pradėdavome šaukti kažką panašaus į „beng beng…“, imituodami šaudymą, nes neturime šovinių atsakyti ugnimi. Taip juokindavome amerikiečius, patys nesuprasdami, kokia prasmė  eiti į miškus šaudyti be šovinių…“, - kalba pašnekovas.

Anot Kašto apsaugos ministerijos pranešimo, galimai tai turėjo reikšti „tobulina bendrų veiksmų sąveiką“.

„Ledynmečio“ ginklai

„Aš kartą  kalbėjau su vienu amerikonu. Neslėpdamas nuostabos jis apžiūrėjo mano ginklą – tokius turėjo visi, atvykusieji į Ruklą iš Alytaus, Marijampolės apskričių, ir pasakė, kad tokiu jo senelis kovojo Vietname. Grįžęs namo užmečiau akį į internetą – amerikiečiai ten kariavo prieš 50 metų“, -  pasakoja V. Nekunigaikštis. 

Tęsdamas jis kalba: „Ir amerikiečiai, ir rumunai visas naktis miegojo kareivinėse. Gal dėl to, kad svečiai, o gal taip siekta, kad jie neaptiktų mūsų burzgiančios stovyklos. Tikrai ne dėl pavojaus sušalti, nes „priešo“ apranga, amunicija, kaip ir ginklai, nepalyginama su mūsiške. Žinoma, ne mūsų naudai.

Belaukiant įsakymo

Buvome aprengti lauko uniforma: kelnės, švarkas, striukė. Suprantama, drabužiai neimpregnuoti, geria drėgmę. Jos bei šalčio poveikį galėjo sumažinti veiksmas, tačiau jo per dvi „lauko paras“ buvo mažai. Antai 5 valandą ryto pakelti ir „išvaryti“ į mišką, čia net septynias valandas gulėjome  sniege, sėdėjome, stovėjome laukdami įsakymo pašaudyti, kažką pulti“.

Nenuostabu, kad dvi paras neturėdami nė kur sušilti, nė kuo persirengti, vietoje žadėto karšto maisto gaudami sausą davinį nemažai rezervistų susirgo.

Vaistas + „štykas“

„Medikai mus užregistravo, pamatavo spaudimą, temperatūrą ir tokia pat tvarka, kaip visose valdiškose įstaigose, liepė laukti. Prie gydytojo kabineto atsisėdęs 20 valandą iš jo išėjau 23.30.  Paaiškinau, ką skauda – kad vos pajudu, gydytojas matė pats. Suleido vaistų, jų taip pat išrašė gerti, pasakė, kad rytoj eisiu kariauti kaip „štykas“ (rusiškai durtuvas – red. pastaba). Man rytoj nepagerėjo - vėl einu pas gydytoją. Jis, priminęs, kad tarnauti liko dvi dienos, sako: „Arba važiuoji namo ir tarnyba tau neužskaitoma, arba leidžiu vaistų – ir į mišką. Sutinku su vaistais, tačiau skyrininkas, pamatęs kaip atrodo visi į „kovą“ susirengę ligoniai, liepė likti palapinėje. Čia ir sulaukėme „Geležinio kardo“ pabaigos“, - dėsto Vytenis.

Aukoti kariuomenei

Dar pasako, kad buvo pratybų uždarymas – iškilminga rikiuotė vadinamajame „place“ (sovietų kariuomenės žargonu, tai vieta, kurioje rikiuojasi, marširuoja kareiviai – red. pastaba). Visiems įteikė simbolines dovanėles, kam diplomą, o kam raštą už gerą tarnybą ir priminė aukoti kariuomenei 2 procentus Gyventojų pajamų mokesčio. „Kad kitą kartą gautume geresnius šautuvus“, - pasakojimą baigia Vytenis Nekunigaikštis. Jis siūlo už 2 procentus ir kitais metais didinamą šalies gynybos biudžetą atnaujinti sovietinės kariuomenės laikus primenančius sanitarinius mazgus, pasirūpinti dušais, kuriuose nuolat trūko karšto vandens, iš jų iki palapinės teko keliasdešimt metrų klampoti purvu... 

Neapšilęs pralaimėsi

Šio rašinio autorius puikiai žino, kad sportininkai mankštinasi ne tik prieš rungtynes, bet ir rengdamiesi kiekvienai treniruotei. Nejau kariai mažiau vertingi, jei jiems nesudaromos sąlygos tinkamai pasirengti pratyboms. Kodėl, pavyzdžiui, teorinių, kai kurių praktinių užsiėmimų neorganizavus Marijampolėje (alytiškiams  - Alytuje ir t. t. ), o jau po to - į bendrus manevrus su NATO sąjungininkais, žinoma, rezervininkus apginklavus tokiais pat šautuvais kaip ir amerikiečių?

Visai epilogas (?)

Ir dar apie pasibaigusias pratybas. Dėl jų palikusiems darbus, atlyginimus turėjo mokėti valstybė. Dvi svaitės praėjo – nesumokėjo. Jei taip padarytų įmonės savininkas arba vadovas, galėtum kibti jam į atlapus. Bet čia juk valstybė, jos vadovai, matyt, žino, kaip išgyventi be atlyginimų. Tikriausiai taip pat, kaip šaudyti be šovinių.  

Komentuokite

Rašyti komentarą kaip svečias

0
Scroll to top