8 605 99998 | Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Senatvė ne senatvė

Vytautas ŽEMAITIS. Paprastai dėl netvarkos, kurią pastebi mieste, ar patirtos neteisybės į redakciją kreipiasi pagyvenę žmonės. Kai pasakau, kad pirmiausiai eitų į savivaldybę – ten sprendžiamos jų problemos, dažniausiai atsako maždaug taip: „Mes juk pensininkai, kas ten mūsų klausys, kam mes reikalingi. Esame tik našta“.

O štai ką apie senatvę rašo 75-erių  japonų dailininkas Hokusai: „Nuo šešerių metų buvau įnikęs vaizduoti viską, ką matau. Per 50 metų nupiešiau daugybę paveikslų, tačiau viską, ką sukūriau iki septyniasdešimties, neverta nė minėti. Būdamas septyniasdešimt trejų, aš jau šiek tiek žinojau apie tikrąją gyvūnų, medžių, paukščių, žuvų ir vabzdžių prigimtį. Vadinasi, iki aštuoniasdešimties darysiu pažangą; būdamas devyniasdešimties, prasiskverbsiu į daiktų paslaptis; šimtametis būsiu tikrai pasiekęs nuostabų metą, o kai sulauksiu šimto dešimties, viskas, ką darysiu, ar tai būtų taškelis, ar linija, bus gyva“.

Šį tekstą perskaičiau filosofo Ericho Frommo knygoje „Žmogus sau“.

Rekomenduočiau ją visiems pagyvenusiems žmonėms, kurie savęs nevertina. Juk turite gausybę laiko pakeisti savo įsitikinimus. Jeigu jums, pavyzdžiui, aštuoniasdešimt, kodėl naudingai nenugyvenus dar kelių dešimtmečių?

Praverstų filosofo mintys ir jaunimui, kuris įvairiausiais būdais siekia atitolinti senatvę. Anot E. Frommo, senatvės baimė rodo - dažnai nesąmoningai - gyvenimo neproduktyvumą.

Komentuokite

Rašyti komentarą kaip svečias

0
  • Komentarų nerasta
Scroll to top